HOME | DD

Description
Mes dažnai mąstome kodėl nuostabūs dalykai prasidėję greitai baigiasi. Mes dažnai mąstome kodėl negalima grįžti atgal ir pasimėgauti prabėgusiomis akimirkomis kurių dabar taip ilgimės. Taip mąstau ir aš. Būtent taip.Mes dažnai ieškome atsakymų į klausimus, bet niekad taip ir nerandam atsakymų. Ieškodami atsakymų kurių niekad nerasim, mes ieškom savęs. Ieškodami savęs mes atrandam kitus žmones, o kituose žmonėse mes įžvelgiame save. Mes ieškome savęs kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Mes ieškome kitų žmonių klaidų ir dažniausiai jas randame manydami, kad mes teisūs, tačiau vėliau suprantame, kad klaidos slypi pačiuose mumyse. Mes nesimokome iš klaidų, nes širdis liepia jas kartoti tūkstančius kartų. Mes prisižadame sau daugiau niekada nebeklysti, bet pasitaikius progai kartojame savo klaidas. Mes negalime pabėgti nuo savo klaidų. Tai nėra prakeikimas, tiesiog klaidos yra mūsų asmenybės dalis. Kiekvienas iš mūsų turi savo būdą, savo kalbos stilių, savo rašyseną, savo mėgstamą muzikos stilių, savo šypseną, savo mintis. Mes dažnai mastome. Niekas išskyrus mus pačius nežino apie ką. Mes mastome eidami, mes mastome kalbėdami, mes mastome dainuodami, mes mastome važiuodami troleibusu namo, mes mastome žiūrėdami pro langą, mes mastome verkdami, mes mastome miegodami, sapnuodami. Mes mastome apie įvykius kurie kažkada buvo mūsų gyvenimo variklis. Tie įvykiai neduoda mums ramybės, jie aplanko mus kai mes liūdime ir džiaugiamės, jie aplanko mus kai mes išgirstame balsą kurio taip ilgimės. Šie prisiminimai sukelia mums širdį veriantį ilgesį. Tų akimirkų mes negalime ir nesugebame pamiršti, kad ir kaip to norėtume. Mes niekad nesugebėsime to pamiršti. Tas akimirkas mes sapnuosime metų metus, net tada kai tai mums neberūpės. Mes nebegalime būti tuo kuo esame, nes dėl kitų žmonių užsidedame kaukes. Mes nebegalime elgtis kaip norime, nes kiti žmonės mums neleidžia to daryti. Kitų žmonių pavydas priverčia mus elgtis taip kaip niekados nenorėtume elgtis. Mes mėgstame pabūti vieni. Mes norime apgalvoti savo veiksmus, mintis ir tikslus. Mastydami suprantame, kad mes nebeturime tikslo, nes vienintelis mūsų tikslas yra tai ko niekados neturėsime. Mes kabinamės už šios vilties, tikėdamiesi, kad nenukrisime, tačiau tik patys save apgaudinėjame, nes mes jaučiame kaip slystame žemyn. Mes jaučiame kaip viskas slysta iš rankų. Mes jaučiame, kad netenkame visko. Mes nebegalime nieko pakeisti. Mes žiūrime į savo gyvenimą iš šalies galvodami, kad vieną dieną viskas pasikeis. Ir mes esame teisūs. Mes žinome, kad tai kas mums rūpi dabar neberūpės vėliau, mes suprantame, kad mūsų vertybės keisis. Mes žinome, kad keisis viskas, bet norime pasilikti čia ir dabar, šiuose įvykiuose, šiuose prisiminimuose. Dažnai mes bėgame nuo savęs ir kitų. Mes skubame dingti ir neatsigręžiame atgal. Mes bėgame nuo savo baimių. Mes nenorime nieko girdėti, nes mes manome, kad esame teisūs. Mes elgiamės impulsyviai ir spontaniškai, nes tuo momentu galvojame, kad toks elgesys yra tinkamiausias. Kitą dieną mes suprantame, kad mūsų impulsyvus elgesys buvo kvailas. Mes stengiamės atgauti tai ką praradome, bet atgauname tik gražius prisiminimus kurie mus kankina per sapnus. Mes nenorime kalbėtis tarpusavyje. Mes nenorime išsiaiškinti. Mes užsidarome savyje, užsidedam kaukę ir vaidiname, kad esame beširdžiai. Vaidiname, kad neturime jausmų, o kai naktį nuo prisiminimų mes nebegalime užmigti pradedame liūdėti ir jausti, kad mes nebeesame tikrieji mes. Mes bijome būti savimi. Tai mums per sunku. Prieš kitus žmones mes vaidiname, kad esame stiprūs, tačiau viduje esame jautrūs žmonės. Mes bijome prisipažinti, kad mes bijome ir esame drovūs. Mes bijome kalbėtis ir būti suprasti. Mes patys bijome suprasti save. Mes norime, kad apie mus kalbėtų kaip apie stiprius žmones. Mes norime žeminti silpnesnius. Tačiau laikui bėgant suprantame, kad silpniausi žmonės esame mes patys. Mes tikime, kad išorinis grožis sudaro asmenybę. Mes tikime, kad gražiausi rūbai yra svarbiausia žmogaus dalis. Mes nenorime nieko girdėti apie vidaus grožį ir nuošidumą, apie jautrumą ir gėrį. Mes norime būti tvirti ir stiprūs, bet negalvojame apie gerumą. Mes bendraujame. Mes įsimylime. Mes mylime ir norime, kad mylėtų mus. Širdyje mes esame švelnūs, esame geri, esame jautrūs, drovūs ir nuoširdūs. Mes visi esame svajokliai kurie paskęsta savo mintyse. Mes visi esame mąstytojai kurie apmąsto kiekvieną gyvenimo milimetrą. Mes esame žmonės. Mes visi esame MES.

Description
Mes dažnai mąstome kodėl nuostabūs dalykai prasidėję greitai baigiasi. Mes dažnai mąstome kodėl negalima grįžti atgal ir pasimėgauti prabėgusiomis akimirkomis kurių dabar taip ilgimės. Taip mąstau ir aš. Būtent taip.Mes dažnai ieškome atsakymų į klausimus, bet niekad taip ir nerandam atsakymų. Ieškodami atsakymų kurių niekad nerasim, mes ieškom savęs. Ieškodami savęs mes atrandam kitus žmones, o kituose žmonėse mes įžvelgiame save. Mes ieškome savęs kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Mes ieškome kitų žmonių klaidų ir dažniausiai jas randame manydami, kad mes teisūs, tačiau vėliau suprantame, kad klaidos slypi pačiuose mumyse. Mes nesimokome iš klaidų, nes širdis liepia jas kartoti tūkstančius kartų. Mes prisižadame sau daugiau niekada nebeklysti, bet pasitaikius progai kartojame savo klaidas. Mes negalime pabėgti nuo savo klaidų. Tai nėra prakeikimas, tiesiog klaidos yra mūsų asmenybės dalis. Kiekvienas iš mūsų turi savo būdą, savo kalbos stilių, savo rašyseną, savo mėgstamą muzikos stilių, savo šypseną, savo mintis. Mes dažnai mastome. Niekas išskyrus mus pačius nežino apie ką. Mes mastome eidami, mes mastome kalbėdami, mes mastome dainuodami, mes mastome važiuodami troleibusu namo, mes mastome žiūrėdami pro langą, mes mastome verkdami, mes mastome miegodami, sapnuodami. Mes mastome apie įvykius kurie kažkada buvo mūsų gyvenimo variklis. Tie įvykiai neduoda mums ramybės, jie aplanko mus kai mes liūdime ir džiaugiamės, jie aplanko mus kai mes išgirstame balsą kurio taip ilgimės. Šie prisiminimai sukelia mums širdį veriantį ilgesį. Tų akimirkų mes negalime ir nesugebame pamiršti, kad ir kaip to norėtume. Mes niekad nesugebėsime to pamiršti. Tas akimirkas mes sapnuosime metų metus, net tada kai tai mums neberūpės. Mes nebegalime būti tuo kuo esame, nes dėl kitų žmonių užsidedame kaukes. Mes nebegalime elgtis kaip norime, nes kiti žmonės mums neleidžia to daryti. Kitų žmonių pavydas priverčia mus elgtis taip kaip niekados nenorėtume elgtis. Mes mėgstame pabūti vieni. Mes norime apgalvoti savo veiksmus, mintis ir tikslus. Mastydami suprantame, kad mes nebeturime tikslo, nes vienintelis mūsų tikslas yra tai ko niekados neturėsime. Mes kabinamės už šios vilties, tikėdamiesi, kad nenukrisime, tačiau tik patys save apgaudinėjame, nes mes jaučiame kaip slystame žemyn. Mes jaučiame kaip viskas slysta iš rankų. Mes jaučiame, kad netenkame visko. Mes nebegalime nieko pakeisti. Mes žiūrime į savo gyvenimą iš šalies galvodami, kad vieną dieną viskas pasikeis. Ir mes esame teisūs. Mes žinome, kad tai kas mums rūpi dabar neberūpės vėliau, mes suprantame, kad mūsų vertybės keisis. Mes žinome, kad keisis viskas, bet norime pasilikti čia ir dabar, šiuose įvykiuose, šiuose prisiminimuose. Dažnai mes bėgame nuo savęs ir kitų. Mes skubame dingti ir neatsigręžiame atgal. Mes bėgame nuo savo baimių. Mes nenorime nieko girdėti, nes mes manome, kad esame teisūs. Mes elgiamės impulsyviai ir spontaniškai, nes tuo momentu galvojame, kad toks elgesys yra tinkamiausias. Kitą dieną mes suprantame, kad mūsų impulsyvus elgesys buvo kvailas. Mes stengiamės atgauti tai ką praradome, bet atgauname tik gražius prisiminimus kurie mus kankina per sapnus. Mes nenorime kalbėtis tarpusavyje. Mes nenorime išsiaiškinti. Mes užsidarome savyje, užsidedam kaukę ir vaidiname, kad esame beširdžiai. Vaidiname, kad neturime jausmų, o kai naktį nuo prisiminimų mes nebegalime užmigti pradedame liūdėti ir jausti, kad mes nebeesame tikrieji mes. Mes bijome būti savimi. Tai mums per sunku. Prieš kitus žmones mes vaidiname, kad esame stiprūs, tačiau viduje esame jautrūs žmonės. Mes bijome prisipažinti, kad mes bijome ir esame drovūs. Mes bijome kalbėtis ir būti suprasti. Mes patys bijome suprasti save. Mes norime, kad apie mus kalbėtų kaip apie stiprius žmones. Mes norime žeminti silpnesnius. Tačiau laikui bėgant suprantame, kad silpniausi žmonės esame mes patys. Mes tikime, kad išorinis grožis sudaro asmenybę. Mes tikime, kad gražiausi rūbai yra svarbiausia žmogaus dalis. Mes nenorime nieko girdėti apie vidaus grožį ir nuošidumą, apie jautrumą ir gėrį. Mes norime būti tvirti ir stiprūs, bet negalvojame apie gerumą. Mes bendraujame. Mes įsimylime. Mes mylime ir norime, kad mylėtų mus. Širdyje mes esame švelnūs, esame geri, esame jautrūs, drovūs ir nuoširdūs. Mes visi esame svajokliai kurie paskęsta savo mintyse. Mes visi esame mąstytojai kurie apmąsto kiekvieną gyvenimo milimetrą. Mes esame žmonės. Mes visi esame MES.